POLIMERAS
‘ ‘
—————————————————
Pilka, purslota, pilka, garsi, pilka, grėsmingai žalsva, pilka, pavojingai artima, pilka. Jūra pradėjo gausti vakar. Šįryt jūra vis dar gaudžia. Ji atveria, pasotina ir užpildo visus vaizduotės lygmenis. O jei žmogaus akyse rūkas – ką daryti tada?
Pasaulinės taršos masto įsivaizduoti yra beveik neįmanoma. Bet jis egzistuoja. Gyvenimas yra skirtas tam, kad susitvarkytume su savimi ir viskuo, kas mūsų. Ir kai rūkas akyse šviesėja, tik tuomet galime pamatyti viską aplink mus. Pamatyti gamtą, pamatyti jūrą, kuri kenčia tyliai ir pamažu miršta.
Jūra laužo ir keičia joje randamus objektus. Šie, vandenyje atsidūrę neorganiniai daiktai, joje išlieka ilgai, daug ilgiau nei žmogaus biologinis laikas šioje žemėje. Dabar pakrantėse mes randame reliktus, kuriuos mums dovanoja jūra – gintarą, medį, akmenis ir bangų nugludintas šukes. O ateities reliktai – nenuspėjami svetimkūniai.
Jūra sukuria tam tikrą biologinį santykį su joje atsidūrusiais objektais. Jie apauga moliuskais, apsivelia dumbliais, juose apsigyvena įvairūs mikroorganizmai. Galima sakyti, kad įvyksta svetimkūnių jūrinė alchemija. Objektų formos ir linijos tampa sunkiai apčiuopiamos bei įvardijamos. Kas buvo neorganiška, tampa organiškai elegantiška ir apgaulingai trapu.
—————————————————
‘ ‘